Kalnai

KALNAI

Kalnai užima 29 procentus ES sausumos. Penkios pagrindinės kalnų grandinės – tai Alpės, Apeninai, Pirėnai, Skandinavijos kalnai ir Karpatai. Prancūzijos Alpėse esantis Monblanas, kurio aukštis siekia 4810 metrų, yra aukščiausias taškas ES.

Daugelis kalnuotų Europos vietovių (apie 40 proc.) yra padengtos miškais ir pievomis, kur vasarą ganomi gyvuliai. Daugiausia dėl savo atokumo daugelis išlikusių laukinės gamtos Europos vietovių yra kalnuotuose regionuose.

Kalnuose gyvena daugybė gyvūnų ir augalų rūšių, iš kurių daugelis yra prisitaikę gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Daugiau nei 2500 augalų rūšių ir porūšių auga kalnuotose Europos vietovėse; daugelis iš jų niekur kitur neaptinkami.

Tačiau kalnų ekosistemoms kelia grėsmę žemės apleidimas, žemės ūkio intensyvėjimas, infrastruktūros plėtra ir netvarus išteklių naudojimas. Be to, palyginti su žemumų ekosistemomis, kalnų vietovės yra jautresnės neigiamam klimato kaitos poveikiui.

KALNAI

KALNŲ BUVEINĖS

Kalnams būdingi labai specifiniai aplinkos veiksniai, tokie kaip statūs šlaitai, prastas ir seklus dirvožemis bei ekstremalios klimato sąlygos. Didelis vietinis šių sąlygų kintamumas – paaiškinimas, kodėl kalnų regionuose buveinių ir rūšių įvairovė paprastai yra didesnė nei aplinkinėse žemumose.

Iš 233 ES saugomų buveinių tipų 42 (beveik 20 procentų) yra išimtinai arba beveik išimtinai kalnuotose vietovėse, o dar 91 buveinė yra ir kalnuotose, ir žemumų vietovėse.

Nors beveik pusė mūsų kalnų yra apaugę miškais, juose taip pat gausu krūmų ir pievų, įskaitant alpinius viržynus ir pievas, taip pat uolėtas buveines ant uolų, vertikalių sienų ir skardžių. Kalnuose taip pat yra išskirtinių gėlųjų vandenų buveinių, tokių kaip alpiniai ežerai, pelkės ir šaltiniai, taip pat nuolatiniai ledynai dideliame aukštyje.

KALNŲ BUVEINĖS

Iš 233 ES saugomų buveinių tipų 42 (beveik 20 procentų) yra išimtinai arba beveik išimtinai kalnuotose vietovėse, o dar 91 buveinė yra ir kalnuotose, ir žemumų vietovėse.

KALNŲ LAUKINIAI GYVŪNAI

Pagal Buveinių direktyvą ES saugoma 181 gyvūnų ir augalų rūšis, išimtinai arba beveik išimtinai susijusi su kalnais, ir dar 130 rūšių, aptinkamų tiek kalnų, tiek žemumų vietovėse.

Kalnai – svarbus nykstančios laukinės gamtos prieglobstis, o kai kurios ypač specifinės rūšys aptinkamos tik tam tikrose kalnų grandinėse, pavyzdžiui, tatrinis pušynų pelėnas (Microtus tatricus) gyvena Karpatuose, Apeninų gemzė (Rupicapra pyrenaica ornata) – Apeninuose, o alpinė salamandra (Salamandra atra) – Alpėse.

Daugelis augalų rūšių yra prisitaikiusios gyventi ant vertikalių kalnų skardžių sienų. Pavyzdžiui, gerai žinoma liūtpėdė (Leontopodium alpinum) puikiai auga dideliame aukštyje ir šlaituose.

Plėšrieji paukščiai, tokie kaip kilnusis erelis (Aquila chrysaetos), palšasis grifas (Gyps fulvus) ir avėdra (Gypaetus barbatus), lizdams naudoja kalnų skardžius ir uolėtas buveines.

KALNŲ LAUKINIAI GYVŪNAI

Pagal Buveinių direktyvą ES saugoma 181 gyvūnų ir augalų rūšis, išimtinai arba beveik išimtinai susijusi su kalnais, ir dar 130 rūšių, aptinkamų tiek kalnų, tiek žemumų vietovėse.

ŽINDUOLIAI

Europos kalnuose gyvena daug žinduolių, įskaitant ožius, gemzes ir baltuosius kiškius. Be to, kalnuose dideliems plėšrūnams yra slėptuvių ir „koridorių“, kuriais jie gali judėti iš vieno regiono į kitą. Europoje aptinkamos penkios didžiųjų plėšrūnų rūšys: vilkas (Canis lupus), ernis (Gulo gulo), lūšis (Lynx lynx), ispaninė lūšis (Lynx pardinus) ir rudasis lokys (Ursus arctos). Šios rūšys egzistavo kartu su žmonėmis visais laikais, vis dėlto siekiant šiuolaikinio jų valdymo ir išsaugojimo reikia imtis priemonių konfliktams su žmonėmis išspręsti, ypač siekiant užkirsti kelią gyvulių užpuolimams.

ŽINDUOLIAI

KOKIŲ PRIEMONIŲ ES IMASI, KAD APSAUGOTŲ MŪSŲ KALNUS?

Daugelis pastangų apsaugoti Europos kalnus koordinuojamos ir remiamos platesniu Europos lygmeniu. Greta ES gamtos apsaugos direktyvų, pagal kurias saugomos kalnų rūšys ir buveinės ir kurios sudaro „Natura 2000“ tinklo pagrindą, ES taip pat yra Alpių konvencijos ir Karpatų konvencijos susitariančioji šalis. Šios konvencijos vienija visas suinteresuotas šalis, siekiančias apibrėžti bendrus tikslus ir veiksmus, skirtus apsaugoti dviejų didžiausių Europos kalnų grandinių gamtos ir kultūros paveldą.

Alpių konvencija – tai išskirtinė teisiškai įpareigojanti darnaus vystymosi priemonė, kuria siekiama išsaugoti pažeidžiamas Alpių ekosistemas, taip pat Alpių kultūrinį tapatumą, paveldą ir tradicijas ateities kartoms.

https://www.alpconv.org/en/home/

Karpatų konvencija – tai subregioninė sutartis, skatinanti tvarią Karpatų regiono plėtrą ir apsaugą.

http://www.carpathianconvention.org/